Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.

Kelionė

2021 m. Nr. I (17)

Redakcijos palydėjimas

Lydėti. Koks kelias nueinamas iki Palydėjimo? Pirmiausia svajojimas, kalbėjimas, ieškojimas, susitikimas, dėliojimas, tada redagavimas, taisymas, vaizdo paieška... Ilgas ir nepaprastai įdomus kelias, kol „Kelionę“ galima palydėti, įteikiant į rankas skaitytojui. Tokią pilną kelionę, nors ir anksčiau jau buvo šiek tiek pakeliui, keliavau pirmąjį kartą. Saugi buvo kelionė – išmintingai palydėta (o gal veikiau įlydėta...) lig šiol žurnalo redaktoriumi buvusio Gedimino, padrąsinta pirmojo redaktoriaus Andriaus ir nuolat padedama nenuilstančio „Kelionės“ bendradarbio kun. Kęstučio, šiandien redakcijos vardu galiu sakyti: štai – pirmasis metų numeris, imkite ir skaitykite.

Kokia bus pirmoji šių metų „Kelionė“? Kaip visuomet – tokia, bet kitokia, panaši, bet drauge ir visai skirtinga. Viliuosi, kad pavyko išlaikyti vaizdo ir žodžio pokalbį, tekstų įvairumą ir aktualumą, viliuosi, kad skaitytojai, išvargę nuo karantininių naujienų ir vienadienių skaitinių, leidęsi į „Kelionę“ pajus tikrų susitikimų skonį ir išgirs gaivinantį, statantį, atkuriantį Viešpaties žodį, kuris nužengia į mūsų trapumą, kad galėtų vesti Prisikėliman. Juk ne be reikalo kiekvienas žurnalo numeris pradedamas būtent „Prisikėlimo kelionės“ skiltimi.

Dievo atėjimas į mūsų trapumą, atnešantis viltį ten, kur jos pradedame stokoti, ten, kur imame pasiduoti nerimui, baimei bei abejonėms, ir leidžiantis išgyventi stiprybę silpnume yra tarytum gija, nusidriekianti per žurnalo tekstus. Dievo, kuris, kaip sako šv. Augustinas, yra interior intimo meo – arčiau mūsų, nei mes patys.

Pergalė silpnume ir mažume skleidžiasi pokalbyje su s. Rozana, seserimi, kuri, pajutusi Viešpaties kvietimą palikti gimtąjį kraštą ir padovanoti savo gyvenimą Lietuvai, atvyko čia neturėdama nieko: nei namų, nei seserų, nei pinigų... Ir viskuo buvo pasirūpinta. Arba Ingutės istorija – moters, kuri, nuo mažumės turinti negalią, o po traumos atsisėdusi ir į neįgaliojo vežimėlį, neprarado mokėjimo džiaugtis gyvenimu, bet ėmė įgyvendinti savo svajones ir netgi tapo profesionalia aktore. O kurgi dar susitikimas su nuostabia tvirtybės silpnume liudytoja Dievo tarnaite Adele Dirsyte, kurios šventumas ir išsiskleidė plačiuose Sibiro tyruose...

Ar Tavo silpnumas gali tapti dovana? Toks klausimas tesuskamba šiandien.

Palaimintos ir viltingos Kelionės!

 

Žurnalas „Kelionė“: apie viltį, kuri leidžia mūsų silpnume sušvytėti stiprybei

Įžengus į gavėnios kelionę, vedančią Prisikėlimo link, pasirodė naujausias žurnalo „Kelionė“ numeris. Kokia pirmoji šių metų „Kelionė“? Kaip visuomet – tokia, bet kitokia, panaši, bet drauge ir visai skirtinga. Kelionė, kurioje galima pajusti tikrų susitikimų skonį ir išgirsti gaivinantį, statantį, atkuriantį Viešpaties žodį. Žodį, kuris nužengia į mūsų trapumą, kad galėtų vesti Prisikėliman. Juk ne be reikalo kiekvienas žurnalo numeris pradedamas būtent „Prisikėlimo kelionės“ skiltimi. Dievo atėjimas į mūsų trapumą, atnešantis viltį ten, kur jos pradedame stokoti, ten, kur imame pasiduoti nerimui, baimei bei abejonėms, ir leidžiantis išgyventi stiprybę silpnume yra tarytum gija, nusidriekianti per žurnalo tekstus.

Jau pirmajame žurnalo tekste, pavadintame „Drąsūs vilties liudytojai“ kunigas Sigitas Žilys dalijasi savo mintimis apie tai, kaip galime išsaugoti viltį sunkumų akivaizdoje. Pasak jo, „šiame asmeninių ir visuomeninių iššūkių pilname pasaulyje kiekvienas krikščionis yra kviečiamas būti vilties ženklu, priimti radikalią Kristaus laisvę bei pajusti džiaugsmo, kuriam yra sukurtas, skonį. Neretai nutinka taip, kad mums viso to stinga, ir tai reiškia, jog dar bijome, neturime vidinės jėgos ir drąsos pradėti asmeninę piligrimystę Dievo link.“

Vis dėlto tuomet, kai pasirenkame pasitikėti ir drąsiai žengti į priekį, vyksta stebuklai. Apie tai liudija pokalbis su s. Rozana Graulich, CMAT, kuri, pajutusi Viešpaties kvietimą palikti gimtąjį kraštą ir padovanoti savo gyvenimą Lietuvai, atvyko čia neturėdama nieko: nei namų, nei seserų, nei pinigų... Ir viskuo buvo pasirūpinta. „Gyvenu, dėkoju Dievui ir stengiuosi Jį mylėti, bet vis dar neturiu laiko Jam to parodyti“, – šmaikštauja sesuo, čia, Lietuvoje, įsteigusi Aušros Vartų Marijos ir šv. Teresėlės seserų karmeličių vienuoliją. Gimusi Belgijoje, daugelį metų gyvenusi Prancūzijoje, Dievo rankos prieš tris dešimtmečius atvesta į Lietuvą, tvirtai apsisprendė čia pasilikti. Sukrėsta Medininkų tragedijos, kurios vos per plauką išvengė pati, nepabijojusi sovietmečio paliktų negandų bei nepriteklių, nuolankaus atsidavimo Viešpačiui vedama, ši veikli moteris savo širdį ir meilę jau daug metų dovanoja Lietuvai ir jos žmonėms.

Vilties ir stiprybės trapume temą rubrikoje „Šeima“ pratęsia Jurgitos Lūžaitės-Kajėnienės straipsnis „Krizė – dovana santuokai?“, kuriame kalbama apie tai, kad gyvenimas drauge toli gražu nėra vien idiliškas paveikslėlis, tačiau net ir čia patiriami sunkumai, išbandymai ir krizės gali būti dovana šeimai.

Tekste „Iš vėžių išmušanti pradžia: Prieš pasirodant Žemės veidui“ benediktinas t. Kazimieras Milaševičius kviečia dar giliau panerti į biblinio pasaulio sukūrimo sampratos gelmę.

O skiltyje „Civitas“ žurnalo skaitytojų laukia Jūratės Micevičiūtės tekstas apie... superherojus. Pasak šios autorės, „karantino metu tai vienoje, tai kitoje šalyje vis pasirodydavo valdžios užsakyta reklama, kurioje likti namuose sutikę piliečiai vadinti didvyriais. Tačiau piliečiai, užuot tokiu vardu didžiavęsi, neišvengiamai atsiliepdavo linksmomis karikatūromis, kuriose piešė ant sofos sudribusį „supermeną“ ir pro virtuvės duris iškištą jam priekaištaujančios mamos galvą su suktukais plaukuose. Ir reklamos stebėtinai greitai dingdavo. Ar tai reiškia, kad tapome alergiški didvyrio vardui? O gal čia sveikas protas primena, kad didvyriškumas iš tiesų yra visai kas kita?“ Taigi, šiuos klausimus drauge pasvarstyti kviečia Jūratė Micevičiūtė straipsnyje, pavadintame „Didvyriai, antididvyriai ir superherojai“.

Rubrikoje „Nutylima tema“ šįkart kalbame apie negalią, klausdami, ar tikrai ji yra kliūtis, trokštant gyventi pilną gyvenimą, o galbūt kaip tik negalia gali atverti tuos kelius, kuriais žmogus, būdamas sveikas, net negalvojo kada nors keliausiąs, besigrožėsiąs kvapą gniaužiančiais pakelės vaizdais ir įstabiais susitikimais, kai ne tik sutiktų liudijimas taps jam parama, bet ir jis kitiems įkvėps drąsos gyventi savo gyvenimą ir keliauti savuoju keliu. Nors kalbėti apie tokią stiprybę silpnume galima labai daug, šįkart norisi pasidalinti dviem susitikimais. Vienas iš jų – pokalbis su Mindaugu Biliumi – žmogumi, savo gyvenime patyrusiu prisikėlimą. Po automobilio avarijos gydytojai tedavė 10 proc., kad jam pavyks išgyventi. O pavyko ne tik išgyventi – šiandien Mindaugas yra paralimpinis čempionas ir Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas. Apie avariją šis sportininkas kalba kaip apie dovaną, kuri suteikė prasmę jo gyvenimui ir padėjo atrasti savo pašaukimą: suartinti Lietuvos visuomenę ir neįgaliųjų bendruomenę.

Antroji „Nutylimos temos“ istorija liudija trapų moterišką grožį ir begalinę sielos tvirtybę... neįgaliojo vežimėlyje.  Čia Jūsų laukia pokalbis su Inga Filipovič,  pavadintas „Teatre pamirštu savo negalią“. Nors Ingos judėjimas yra apribotas, o kūnas visai mažutis, – širdis laisva ir plati. Nepaisant dažnai varstančio fizinio skausmo, Inga ne tik leidžia sau svajoti, bet ir įgyvendinti savo svajones: vaidinti teatre, režisuoti spektaklius, piešti, na, ir sukaupti įspūdingą tušinukų kolekciją.

„Sielogydos“ skiltyje straipsnyje „Nerimo epochos žmonės“ kalbama apie mums taip gerai pažįstamą nerimą. Pasak psichologijos mokslų daktaro, vieno autoritetingiausių kognityvinės ir bihevioristinės terapijos atstovų Roberto Leachy, „kiekvienas neurotikas įsitikinęs, kad nuolatinis nerimas jam padeda išvengti kažko dar blogesnio. Jam nerimas yra būdas prisitaikyti prie tikrovės, kuri yra chaotiška, kupina problemų ir neišsprendžiamų dilemų. Nerimas esą padeda veikti atsakingiau, tirpdyti didžiausias baimes, siekti tikslo ir vengti nemalonių jausmų. Vienas iš pirmųjų uždavinių, siekiant išsivaduoti iš nerimo, – atsakyti sau į klausimą, kam, mūsų įsitikinimu, yra reikalingas nerimas? Kitas žingsnis – įdėmiai įsigilinti į jo tariamą „naudą“ ir ją demaskuoti.“ Dar vienas „Sielogydos“ tekstas – apie emocinį perdegimą, dėl kurio simptomų šiandien kenčia beveik pusė sėkmingų ir entuziastingų profesionalų.

Dar du tekstai – skiltyje „Ugdymas“. Pirmasis – ses. Juozapos Živilės Mieliauskaitės, SF straipsnis „Apie nepatogius klausimus“. Pasak sesers Juozapos, „su nepatogiais klausimais susiduriame neišvengiamai, tai klausimai apie mus, visuomenę, Bažnyčią. Nuo nepatogių klausimų neretai esame linkę išsisukti, juos apeiti, švelninti ir palikti daugiau ar mažiau neatsakytus – kad nesujauktų nusistovėjusios gyvenimo tvarkos. Kartais savo bėgimą nuo atsakymų į provokuojančius klausimus teisiname tuo, jog klausiantieji yra nepajėgūs išgirsti atsakymų: per jauni, per menkai teišmanantys konkrečias sritis ar negalintys suprasti. Tačiau klausimai, kuriuos laikome „nepatogiais“ ir vengtinais, netampa neaktualūs.“ Dar vienas tekstas šioje rubrikoje – tai Neilo Gaimano kalba, pasakyta vieno Didžiosios Britanijos menų universiteto studentams „Eikite ir darykite nuostabias klaidas“, galbūt ji įkvėps skaitytojus, suteiks peno apmąstymams, skatins kurti ar savo pačių gyvenime pradėti ieškoti kūrybos pradmenų. Juk kiekvienas esame menininkas, bet tik menininkai tai žino, tiesa?

Šį kartą skaitytojų, norinčių praverti „Tikėjimo vartus“, laukia net du išsamūs ir gilūs tekstai svarbiais tikėjimo klausimais. Pirmasis jų – ištrauka iš šveicarų teologo, mistiko, rašytojo, kun. Maurice’o Zundelio „Magnificat leidinių“ spaudai rengiamos knygos „Koks žmogus ir koks Dievas? Rekolekcijos Vatikane“. Šiame tekste, pavadintame „Akmeninės šventovės gali sugriūti“, autorius sako:, „giliausia ir jautriausia bet kurio žmogaus vieta, kurioje prabyla jo tikrasis žmogiškumas, išskiriantis jį iš visų kitų gyvų būtybių, yra toji asmens neliečiamumo pajauta. Jausdamas ją, kiekvienas konkrečiai gali pajusti, kad yra žmogus. Kai kurie ją patiria maištaudami, kai mato prieš juos nukreiptą neteisingumo geluonį, kiti – kai turi laimės išgyventi draugystę. Tose paslaptingose gelmėse gimsta tylus dialogas, suteikiantis gyvybę visiems žodžiams ir žmogiškuose santykiuose leidžiantis skleistis tikram buvimui. Todėl joks dvasinis veikimas, ypač religinis mokymas, nėra įmanomas, jeigu nėra priimamas iš vidaus, jeigu jis nėra atsakas į tą intymų laukimą, kurį pats sukėlė ir pats numalšina.“

Kas dar skaitytojų laukia pravėrus „Tikėjimo vartus“? Luiso Carvajalio Santabarbaros tekstas pavadinimu „Dievas yra šeima. Praktinė Švč. Trejybės slėpinio reikšmė“. Šis autorius, Lietuvoje jau pažįstamas knygos „Toks yra mūsų tikėjimas“ skaitytojams, padeda leistis į Trejybės slėpinio gelmę. Slėpinio, kuris yra krikščioniškojo Dievo apreiškimo centras bei savičiausia ir ypatingiausia krikščionybės mokymo dalis.

Be to, šiais metais „Kelionė“ skaitytojų  dėmesiui siūlo naują tekstų ciklą „Nuo Tridento iki Vatikano“, kuriame kviečia įdėmiau pažvelgti į tris paskutinius Bažnyčios Susirinkimus. Kodėl svarbu gilintis ne tik į Bažnyčios mokymą įvairiais klausimais, bet ir į mūsų Kelio bendrijos istoriją? Idant geriau suvoktume tikėjimo, buvimo Bažnyčios dalimi prasmę ir labiau įsisąmonintume tiesą, kad Viešpats yra gyvasis gyvųjų Dievas ir, jungdamiesi į Jo įsteigtą Bažnyčią, mes atsiveriame ne tik dabarčiai, bet ir gyvai praeičiai. Pirmajame šio ciklo tekste Andrius Navickas išsamiai apžvelgia Tridento susirinkimą, kurio reikšmė dažnai lieka nepastebėta ir neįvertinta.

„Adele, ar tai visas tavo kraitis?“ – tekste, skirtame Dievo tarnaitei Adelei Dirsytei rubrikoje „Atmintis“, klausia Inesa Vaitkūnaitė: „Adele, tai visas tavo kraitis? Surašytas enkavėdistų... Vidurnaktį jie netikėtai įsiveržę į tavo kambarį ir apkaltinę pogrindine ateitininkų veikla, privertė jų akivaizdoje paskubomis apsirengti ir išsivedė į savo raudonuosius rūsius. Liko aštuonios tavo suknelės, ir šilkinės skarelės nepasiėmei... Kam ji šaltuose KGB požemiuose? Iš keturių metrų audinio sukneles siuvo kitos sistemos žmonės... Tavo odinius juodus batelius, kaukšėjusius Vilniaus karo ir pokario Trakų gatvele, sunešiojo kiti...“ Jautriame laiško forma parašytame tekste pasakojama Adelės Dirsytės gyvenimo, tremties ir kelio į šventumą istorija.

„Gyvenimo kelionė tampa nuostabiu nuotykiu, kai išmokstame skaityti ženklus, kai liaujamės kaltinti kitus dėl kelio sunkumo ar netikėtų vingių, kai išmokstame atleisti ir paleisti, ir kai geriau pažįstame save keliaujantį. Žmogus – nuolat kintantis, labai savitas, unikalus virsmo procesas. Nuostabu, jei šioje nuolatinio pokyčio kelionėje pasiseka sutikti asmenybių, kurios savo kelionės atradimų patirtimi dalijasi taip dosniai, kaip Vida Lipskytė“ – sako Irena Nakliudienė, „Pokalbiuose apie kultūrą“ palydėdama skaitytojus į susitikimą su režisiere, psichodramos eksperte, mokytoja ir dramos terapijos lektore Vida Lipskyte.

Toliau žurnale tęsiame Valdo Mackelos straipsnių ciklą apie giesmių giesmę „Gražiausioji Saliamono giesmė“. Šį kartą skaitytojų laukia miros kvapsniu dvelkianti kelionė, kurioje bus atrastas tikrasis Mylimojo vardas ir tikroji Jo šventovė.

Toliau į Gyvenimą žengti kviečia ir kunigas Kęstutis Dvareckas, pristatydamas devintąjį programos, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų, žingsnį: „Kur galėdami, asmeniškai atitaisėme skriaudas žmonėms, išskyrus atvejus, kai tuo būtume pakenkę jiems ar kam nors kitam.“

Rubrikoje „Aštuntoji diena“ – Jovitos Sandaitės straipsnis „Pažinti Saną per automobilio langą“. Septynerius metus dirbdama Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos humanitarinėse organizacijose, teksto autorė atliko misijas tokiuose pasaulio kraštuose, kaip Palestina, Afganistanas, Siera Leonė, Jordanija bei Jemenas. Instinktas prisidėti prie geresnio pasaulio kūrimo – taip ji apibūdina savo darbą ir pasakoja, kaip visa tai atrodo praktikoje. Šįkart – iš jau penkerius metus karo krečiamo Jemeno sostinės Sanos.

O Antanas Šimkus tekste „Smulkioji šviesa“ kviečia įsižiūrėti į mažutes smulkmenas, kurios, „rodos, niekur nepritaikomos, bet kažkodėl išliekančios atminty“.

Paskutiniame – 112-ajame – žurnalo numeryje – „Maranata“ skiltis, kurioje – kun. Bernardo Verbicko, OP atsidūsėjimas, nuo savo trapumo, keliant žvilgsnį į Viešpatį.

Palaimintos ir viltingos kelionės į Prisikėlimą!

Pirkti žurnalą

© 2017 VšĮ „Aštuntoji diena“