Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.

Kelionė

2018 m. Nr. IV (8)

Redakcijos palydėjimas

Šio numerio viršelyje – prieš tris dešimtmečius iš viešumos pasitraukusio Lietuvos fotografijos klasiko Julijaus Vaicekausko nuotrauka, daryta tais metais, kai aš gimiau. Joje įamžinta akimirka iš vaikų piešinių konkurso, vykusio kažkuriame Lietuvos mieste. Nuotraukoje manęs nėra, bet ji priminė tai, ką jau buvau pamiršęs: po penkių, gal dešimties metų su mama ir aš dalyvavau tokiame renginyje. Ant pilko miesto grindinio spalvotomis kreidelėmis piešiau… Įdomu, ką? Į kosmosą skrendančią raketą, kurioje – aš pats? Gal mašiną, kurią svajojau kada nors vairuoti? Namą kaime, su dideliu obelų sodu ir iš kamino rūkstančiais dūmais? Nežinau. Tuos piešinius seniai nuplovė lietus, suskeldėjusias plyteles pakeitė naujomis, o aš pats nebepamenu savęs ano, mažamečio, ranka vedžiojančio kreidelę…

Šie metai Lietuvoje buvo kupini įvykių, kurie, persmelkę mūsų dabartį, neabejotinai taps ir ateities dalimi. Vienas jų – partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų atradimas Vilniaus Našlaičių kapinėse. Viskas čia labai simboliška: Lietuvos valstybės šimtmetis sutapo su šimtosiomis A. Ramanausko gimimo metinėmis ir būtent dabar, po ilgų dešimtmečių nežinios, vienos dramatiškiausių nepasidavusios Lietuvos asmenybių atminimas pagerbtas valstybės vadovų panteone Antakalnio kapinėse. Graži ir jaudinanti istorija, kurioje sutelpa tūkstančių Lietuvos partizanų meilės, kovos ir mirties istorijų – paniekintų, paslėptų, tačiau nepamirštamų jų gyvenimų.

Tai, kad tokios istorijos nėra vien tik praeitis, paliudijo ir Lietuvoje apsilankęs vienas žymiausių šių dienų tremtinių, Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV. Stebėtina, kad mūsų tautas skiriantys tūkstančiai kilometrų ištirpsta sugretinus žmonių patirtis – laisvės siekį, laimės troškimą, rūpestį ir atjautą. Iš arti mačiau, kaip Dalai Lamos XIV žodžiai virsta kūnu – švelniai paėmęs pleistrais apklijuotą mergaitės delną, pasidomėjo, kas nutiko, o tuomet paglostęs nusišypsojo. Ir šie gestai taip pat buvo jo mokymas, peržengiantis kultūrų, tradicijų bei ritualų ribas. Argi ne tą patį Vilniaus bei Kauno gatvėse liudijo ir popiežius Pranciškus, ne pagal planą sustodamas prie sunkiai sergančių hospiso ligonių, dėdamas ant jų rankas ir melsdamasis? Arba kūdikiui pakeldamas iškritusį čiulptuką? Simboliškais tampa šie gestai ir jo pasakytų kalbų kontekste – pagarba ir dėmesys praeičiai ir atidumas bei rūpestis ateitimi. Gal visa tai ir sutelpa toje vienoje akimirkoje, tarp didingų istorinių įvykių, spalvota kreidele piešiamoje mūsų kasdienybėje…

 

Pirkti žurnalą

© 2017 VšĮ „Aštuntoji diena“