Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.

Kelionė

2019 m. Nr. II (10)

Redakcijos palydėjimas

Kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą šiandien, mums, netapusiems anų dienų įvykių liudininkais? Kaip patikėti tuo slėpiniu, išskaityti jo ženklus? Kaip Velykų misteriją atpažinti vykstančią savo paties gyvenime? – tai vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų. Klausti ir būti pakeliui…

Šiomis dienomis Prisikėlimą liudija ne tik gamta, nors būtent jos pabudimas po žiemos yra toks akivaizdus ir apsireiškiantis visu gražumu tiesiog akyse – nulijus Velykų ryto lietui, antroji diena išaušo sklidina šviesos ir žalumos. Tiesiog akyse. Nors apie prisikėlimą išgirdau jau Didįjį penktadienį. Kaimynas, atėjęs iš šulinio pasisemti vandens, paliudijo pats ant dienų tapęs tokios istorijos liudininku – jo akyse miręs, o po 20 minučių staiga prisikėlęs vietinis pijokėlis. Medikai tokiam įvykiui turi savo pavadinimą. Liaudies balsas, kaip įprasta, piktintųsi, kad štai padorūs ir geri žmonės miršta, o va tokiems ir anokiems, žiūrėk, sekasi…

Ir išties sekasi – namų neturintį, viską pragėrusį, dabar priglaudė tie patys, kuriems šitiek šunybių per gan trumpą savo gyvenimą yra prikrėtęs. Iš šulinio keldamas kibirą skaidraus vandens ir su tačkele veždamas namiškiams, kuriuo dabar tapo ir tas prisikėlusysis, atsisveikindamas kaimynas tartum sau, o gal dangui, pažadėjo, rūpintis anuo, kol sustiprės, o paskui jau tegu pats…

Ką daryti su šia istorija? Ar dera ji prie Velykų iškilmės? Prie rytmetinio varpų gausmo, baltai spindinčių skraisčių, smilkalų dūmų, didingų procesijų, iškilmingo Aleliuja? Turbūt nedera, kaip ir kita šių Velykų žinia– tolimojoje Šri Lankoje per 300 žūčių bažnyčiose ir viešbučiuose. Kaip sukrečiančiai simboliškai tuomet skamba Velykų išvakarėse mažamečio kaimyno lakstymas po kiemą su pagaliu baksnojant į dangų ir šaukiant „Kristau, prisikelk!“ Nors iki laukiamos žinios apie nuo kapo rūsio nuritintą akmenį dar labai toli… O ir ta žinia dar nieko negarantuoja, kaip kad ir vienam iš mokinių, nepatikėjusiam kitų pasakojimais, užsispyrusiam pačiam pamatyti…

„Mūsų gyvenime niekas nepasikeitė. Pasikeitė mano. Bet kas? Kažkas esminio. Aš nustojau bijoti. Ne tik mirties, bet ir gyvenimo…“ – taip savo tekste apie gyvenimą su vėžiu rašo Rima Sadauskienė. Ir nors ši istorija dar sklidina nuodų, o laiminga pabaiga tėra viltis, man ji irgi Velykų žinia. Sukrečianti ir labai kasdieniška. Kaip ir priglaudimas į savo trobą to, kuris nieko nebeturi. Ir kaip šauksmas taikant į Dangų…

 

Kaip suprasti ir kalbėti apie Prisikėlimą šiandien, mums, netapusiems anų dienų įvykių liudininkais? Kaip patikėti tuo slėpiniu, išskaityti jo ženklus? Kaip Velykų misteriją atpažinti vykstančią savo paties gyvenime? – tai vienas šio žurnalo numerio leitmotyvų. Klausti ir būti pakeliui…

„Visada nelengva kalbėti apie Prisikėlimą. Kur kas paprasčiau kalbėti apie kančią, apie Išganytojo gyvenimo tragediją, nes čia galime pasitelkti savo patirtį: mes žinome, kas yra mirtis, liga, skausmas, baimė, žiaurumas, pasiaukojimas, meilė, neapykanta, išdavystė, bailumas. Todėl, kai kalbame apie konkrečius įvykius Jėzaus gyvenime, galime remtis tuo, ką pažįstame“ – taip savo tekstą „Apie viską keičiantį Prisikėlimą“ pradeda metropolitas Antonijus iš Surožo. Apmąstydamas prieš du tūkstančius metų Jeruzalėje nutikusius įvykius bei mūsų dienas pasiekusius tų įvykių liudininkų pasakojimus, autorius sugrįžta į šiandieną ir toje rupioje kasdienybėje atpažinti Prisikėlimo ženklus.

Rubrikoje „Asmenybė“ – pažintis su vienu jauniausių Lietuvos vyskupų Dariumi Trijoniu. Pasak vysk. Dariaus, kartais atrodo, kad Viešpats su juo juokauja, vis prašydamas… apsispręsti per penkias minutes. O didžiausia Viešpaties išdaiga – kvietimas palikti tarnystę mylimoje Telšių katedroje ir tapti Vilniaus vyskupu. Pašnekovas teigia, kad vyskupui svarbiausia būti tėvu ir to reikia mokytis. „Didžiausias rūpestis ir malda – kad Viešpats padėtų man bręsti dvasinėje tėvystėje“ – sako jis. Apie gyvenimo ir kunigystės kelią, drąsą sakyti „taip“, paprasto bendravimo džiaugsmą ir dvasinės tėvystės pamokas ir šis gausiai iliustruotas pokalbis.

Pasaulyje yra daug gražių dalykų. Dalis jų dėl savo išskirtinės visuotinės vertės įrašyti į UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos) Pasaulio paveldo sąrašą, kuris turėtų užtikrinti jų apsaugą. Turėtų, bet ne visada užtikrina. Apie tai savo tekste „Kultūrinio paveldo vardan“ rašo Giedrė Steikūnaitė.

Rubrikoje „Nutylima tema“ tęsiame Rimos Sadauskienės atvirą pasakojimą apie gyvenimą su vėžiu. Antroje dalyje autorė dalijasi savo patirtimi apie chemoterapijos kursą, savo fizinę bei dvasinę savijautą, santykius su artimaisiais bei kasdienį gyvenimą tarp nuodų porcijų. Šis tekstas taip ir pavadintas – „Nuodai. II pasakojimas“.

Katalikams, ortodoksams ir nemažai daliai protestantų privalu tikėti, kad Jėzus po mirties pabuvojo pragaruose. Ši tiesa kartojama per kiekvienas Mišias jau šešiolika amžių. Tačiau ką Bažnyčios mokyme reiškia pragarai, ką Jėzus ten veikė, kokie Bažnyčios istorijoje gyvavo pragaro įsivaizdavimai, galiausiai, ar yra skirtumas tarp pragaro ir pragarų – apie visa tai Jūratės Micevičiūtės tekste „Ir nužengė į pragarus…“

Rubrikoje „Šeima“ Allanas Guggenbühlas savo tekste „Saugaus vaikystės pasaulio galas?“ svarsto apie elektroninės medijos poveikį šiandienos vaikų gyvenimuose. Pasak autoriaus, naujosios medijos vaikų ir paauglių gyvenimą formuoja taip pergalingai, kad įprastos pedagogikos principai neišvengiamai ima kelti abejonių. Tad kaip su jomis gyventi? O dvasininkas ir psichologas Aleksandras Tkačenko straipsnyje „Nuoskaudos pinklėse“ analizuoja nuoskaudą – vieną labiausiai įkalinančių ir žeidžiančių jausmų, būdingų ne tik tėvų ir vaikų, bet ir suaugusiųjų santykiams.

Petras Cidzikas – turbūt pats mistiškiausias mūsų laikų politikas – valstybės vyras, draugų kartais lygintas su Oskaru Milašiumi. Jo politinės akcijos žadinant Lietuvą, jo Lietuvos vizijos ir tam skirtos dvasinės apeigos buvo išskirtinės ne tik forma ar turiniu, bet – svarbiausia – tikrumu, grynumu, cidziškąja dvasia, kurios neįmanoma atkartoti. Ir pati Petrui skirta bausmė už tiesos žodį okupacijos metu buvo ypatinga – ne tradicinė tremtis ar lageris, o psichiatrinis kalėjimas, kur bandyta jo valią palaužti baisia chemija. Tačiau nepavyko. Visiškas Petro asketiškumas, kitoniškumas vargino šeimą, žavėjo bendraminčius, gąsdino priešus, baugino pragmatikus. Net ir praleisdamas paskutines dienas ligoninėje, jis stebino daktarus: niekuo nesiskundė, nieko neprašė. Taip tyliai ir užgeso šių metų sausio 21-osios paryčiais. Tekstą „Petras Cidzikas – Lietuvos dvasios karys“ skiriame šios iškirtinės asmenybės atminimui. Archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotame straipsnyje jo bičiulių ir bendražygių prisiminimai.

„Smurtiniai, prievartos veiksmai vyksta ne tik namuose, bet ir kaimynystėje, mokyklose, sporto įstaigose ir, deja, bažnyčios aplinkoje“. Taip savo kalboje pasakytoje 2019 m. vasario 25 d. užbaigiant Vatikane vykusį Vyskupų Sinodą, skirtą itin skaudžiam vaikų seksualinio išnaudojimo Bažnyčioje klausimui, sakė popiežius Pranciškus. Straipsnyje „Melskime Viešpatį, kad jis išlaisvintų mus nuo klerikalizmo maro“ pateikiame šią kiek patrumpintą popiežiaus kalbą, sukėlusią nemažai emocingų diskusijų visame pasaulyje.

„Diagnozė slepiasi už žmogaus, o ne žmogus – už diagnozės“ – taip teigia Pietų Kalifornijos (JAV) universiteto teisės profesorė Elyn Saks. Savo darbuose ji daugiausia gilinasi į šizofreniją – nepagydomą psichinę ligą, kuri, kaip daugelis yra įsitikinę, turėtų sugriauti bet kokią galimybę sergančiajam kurti asmeninius santykius, siekti karjeros ar gyventi savarankiškai. Tačiau ir pati teksto autorė serga šia liga. Ir nors kaip ir daugelis patiria psichozės priepuolius, atitrūkimą nuo tikrovės bei haliucinacijas, tačiau ji neigia nusistovėjusius mitus apie šią ligą, gyvendama šeimyninį gyvenimą ir kaupdama mokslinius laimėjimus, dėstydama universitete ir nepasiduodama ligai, kuri niekada neatsitraukia.

Rubrikoje „Laiškai įpykusiam Adomui“ tęsiame tėvo joanito Eliaso Leydso mąstymus apie tikėjimo kelionę. Šį kartą jis gilinasi į Kristaus kančios, mirties ir Prisikėlimo slėpinį. Ketvirtasis jo laiškas pavadintas „Žvelgiant į nukryžiuotąjį Jėzų“.

„Man prireikė kelių dešimtmečių suprasti, jog daugiausia galiu padaryti dirbdamas savo paties krašte, fotografuodamas savo ežero žmones, per juos pasakodamas krašto istoriją ir tokiu būdu atskleisdamas jo išskirtinumą bei grožį“ – sako fotomenininkas Klaudijus Driskius (g. 1959), kurio darbai kupini autentiškų buračiškų personažų, o kartu ir – žaismingų bei ironiškų mūsų laikmečio ženklų. Tačiau pačiam menininkui fotografija, visų pirma, – tai santykis su žmogumi, bandymas pažinti ir suprasti bei tokiu būdu išsaugoti jo pėdsaką amžinybei. Apie tai pokalbyje su K. Driskiumi pavadintame „Gyvenimai šviesoje“.

Rubrikoje „Sveikas, gyvenime“ kun. Kęstutis Dvareckas tęsia straipsnių ciklą apie 12 žingsnių programą, pagal kurią sveiksta didžioji dalis priklausomų asmenų. Šį kartą – apie antrąjį žingsnį – „Įsitikinome, kad tik galingesnė už mus pačius Jėga gali grąžinti mums sveiką protą“.

„Jeigu turime Dangaus viltį, jau turime Dangų. Tai, kas yra mūsų širdyje, jau yra tikrovėje ir mes esame ten“ – rašo šviesaus atminimo teologas Valdas Mackela. Žurnale toliau tęsiame jo komentarus Giesmių giesmei. Šioje ciklo dalyje skaitytojus kviečiame atidžiau pažvelgti į ketvirtąją Giesmių giesmės eilutę, kuri atskleidžia Mylimosios troškimo jėgą, tikrojo džiaugsmo šaltinį, šio džiaugsmo lygmenis ir įstatymo dovaną, suvienijančią protą ir jausmus.

Rubrikoje „Pašaukimas“ – pažintis su Casey‘is Cole‘as OFM – jaunu pranciškonu, kuris aktyviai ir drąsiai dalijasi ne tik pranciškoniško gyvenimo užkulisiais, bet pasakoja, ką reiškia būti krikščionimi šiuolaikiniame pasaulyje. Jo mintis galime aptikti „YouTube“ kanale, tinklaraštyje www.breakinginthehabit.org, instagrame, tviteryje, feisbuke. O ir neseniai lietuviškai pasirodžiusioje jo knygoje „Pašaukimas. Kas nutinka Dievui pasakius „Taip“. Casey‘io pasakojimai autentiški, atviri ir labai paprasti. Jis skelbia visiems girdėtą žinią – krikščioniško gyvenimo kelias pasakius Dievui „taip“ tik prasideda, o likusią dalį vis tiek teks nueiti patiems.

„Poezijos melas tikresnis nei gyvenimo tiesa“ – yra sakęs didis grožio poetas ir kartu beatodairiškas grožio vartotojas, rašytojas Oskaras Vaildas, kurio mintys ir aforizmai užbaigia šį žurnalo numerį.

Įkvepiančių atradimų šioje „Kelionėje“.

Pirkti žurnalą

© 2017 VšĮ „Aštuntoji diena“