Tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio.

Kelionė

2018 m. Nr. II (6)

Redaktoriaus palydėjimas

Šiomis dienomis prisiliečiau prie istorijos, kuri man asmeniškai ilgą laiką buvo nutylėta. Nors apie ją jau kalbama, rašoma, ji pripažįstama, tačiau man buvo tartum kita, kitų istorija. Viename pirmųjų savo dienoraščio sakinių tuomet keturiolikmetis Icchokas Rudaševskis užrašė: „Dar niekada gyvenimas nebuvo toks saulėtas, linksmas ir nerūpestingas kaip 1941-ųjų vasarą“. Šiandien, matydamas, kaip auga mano paties vaikai, viliuosi, kad apie savo jaunystės dienas jie galės pasakyti taip pat. Saulėta, linksma ir nerūpestinga. Nes ar gali būti kitoks pavasaris?… Tačiau po nepilnų dviejų metų Vilniaus geto vaikis dienoraštyje palieka paskutinį sakinį: „Kiekvieną akimirką mums gali nutikti blogiausia…“ Tarp šių dviejų sakinių išsitenka ištisa istorija, kuri septynis dešimtmečius buvo paslėpta, neįdomi, nereikalinga.

Žinau, kad istorikams ar daugiau besidomintiems anais laikais čia nėra nieko naujo. Na, ar beveik nieko. Daug kas užrašyta, parodyta, papasakota, įamžinta. Neabejotinai, kažkas pasakys, kad per mažai. Kažkam gal ir to bus per daug. Nesiginčysiu nė su vienu. Man įdomus Icchokas ir jo atviras kalbėjimas nieko neslepiant, nieko nepagrąžinant, jo skaudus ir neįtikėtinai brandus liudijimas iš miesto, kurio gatvėmis aš šiandien laisvai vaikštau.

Neseniai diskusijoje apie rašytojo ir sovietmečio veikėjo Juozo Baltušio palikimą, prof. Viktorija Daujotytė ištarė, kad šiandien mes turime išmokti priimti žmogų su visu jo prieštaringumu ir pasirinkimais. Kad ir kokie jie būtų, kad ir kaip mes juos vertintume. Priimti, reiškia, atsiverti.

Šiame žurnale nutylėtų istorijų yra ne viena. Šviesios atminties aktorė Tatjana Majorova pasakoja sukrečiančią savo – laiko vingių, netikėtų gyvenimo posūkių, kančios ir šypsenos – istoriją. Ruandos tyla, praėjus beveik ketvirčiui amžiaus nuo genocido, ir šiandien kelia šiurpą. Aktorius Rimgaudas Karvelis atveria ne tik scenos užkulisius, bet ir savo artimųjų, o drauge ir daugelio kitų pasirinkimų dramą sovietmečiu. Istorikų pokalbis apie 1941-aisias Lietuvoje sužibusią laisvės viltį ir skaudžias jos pasekmes ištisai Lietuvos žydų bendruomenei…

Tačiau nutylėtos istorijos ne tik apie praeitį, kitus laikus, kitus žmones. Apie primirštą, kartais į antrą ar net trečią planą gyvenime nustumiamą gyvenimo pamatą – popiežiaus emerito Benediktas XVI dvasiniame testamente. Apie rūpestį savimi ir drąsų žvilgsnį ne tik į gražiąją savo pusę – metropolito Antonijaus iš Surožo straipsnyje. Apie savo šaknis pamirštančią Europą ir dialogo kultūros būtinybę – Andriaus Navicko įžvalgos.

„Tikiu, kad viskas turi būti užrašyta“ – savo nežinios ir baimės dienomis Vilniaus gete užrašė paauglys Icchokas, kurio dienoraštis nėra tik paminklas nužudytiems Lietuvos žydams. Tai ir galimybė tiesai, atveriančiai kelią į žinojimą, supratimą, susitaikymą. Į gyvenimą, kupiną prieštaravimų ir netikėtumų.

Redaktorius

Ką reiškia būti savimi ir save pažinti? Kas yra autentiškas vidinis augimas? Ką reiškia matyti save taip, kaip mus mato Dievas? – tai tik keletas esminių klausimų, kuriuos užduoda ne vienas šio žurnalo numerio autorius. Paskaitykite, gal jų atsakymai taps ir jums naudinga kryptimi.

 

Savo tekste „Nuolanki vaiko laisvė“ dominikonas Bernardas Verbickas OP nuolankumą apmąsto kaip dovaną, vedančią į Dievo artumą. Pasak teksto autoriaus, „Biblinis nuolankumas – tai buvimas savimi. Tai tiesa apie save, savo žmogiškas ribas ir priklausomumą nuo Dievo“. Amerikiečių dvasininkas Stevenas Freemanas straipsnyje „Nevykėlių dangaus karalystė?“ pasitelkia šiandien populiarios „amerikietiškos svajonės“ koncepciją, kuria propaguojama „laimės“, „sėkmės“, „laimėjimo“ ir „pertekliaus“ dvasia. Visa, kas trukdo tai pasiekti, yra vertinama kaip blogis. Tačiau, kaip teigia autorius, išsigelbėjimas ateina per priešingus dalykus – silpnumą, netobulumą, savo ribotumo suvokimą, per „nuolankią ir romią dvasią“, kurios sklidini Jėzaus paskelbti „Palaiminimai“. Savo straipsnyje „Atsakymas Steve‘ui Jobsui“ dvasininkas Aleksandras Tkačenko svarsto, kokią prasmę turi kasdien mūsų matomas blogis ir neteisybė ir kodėl visagalis Dievas tai leidžia.

Rubrikoje „Asmenybė“ pateikiamas popiežiaus emerito Benedikto XVI dvasinis testamentas. Straipsnio autorius Andrius Navickas dėmesį sutelkia į labai kryptingą šio popiežiaus tarnystę Bažnyčioje, jo teologines įžvalgas bei raginimą tikėjimu gydyti Vakarų civilizacijos žaizdas. Pasak straipsnio autoriaus, „Benediktas XVI tapo puikiu ganytoju ne dėl kokių nors įgimtų talentų, bet todėl, kad jėgų ir išminties sėmėsi iš Jėzaus Kristaus pažinimo“.

„Kiekvienas esame tarsi ikona – apgadinta, bet vis vien ikona“ – taip sako metropolitas Antonijus iš Surožo savo tekste „Ką reiškia save pažinti ir savimi rūpintis?“, perteikiančiame pamatines krikščioniškos žmogaus sampratos tiesas. Šią temą pratęsia ir vieno žymiausių asmenybių XX a. psichoterapijos istorijoje Fritzo Perlso tekstas „Vidinis augimas visuomet yra procesas“, kurio pagrindinis leitmotyvas yra tas, jog keistis žmogus gali tik tada, kai priima save tokį, koks yra, o ne kai laikosi įsikibęs savo susikurto įvaizdžio.

Rubrikoje „Civitas“ pateikiame pokalbį su žymiu vokiečių sociologu Hansu Joasu, teigiančiu, kad netikintieji taip pat turi sakralumo pajautą. Moksliškai tyrinėjantis šventenybę, Berlyno bei Čikagos universitetų profesorius siekia paneigti įsitikinimą, kad religingumas šių dienų pasaulyje yra atgyvena. Straipsnyje „Ruandos tylos epizodai“ žurnalistė Giedrė Steikūnaitė dalijasi savo kelionės įžvalgomis po nedidukę Rytų Afrikos valstybę Ruandą ir jos žmonių kelią, atsitiesiant po prieš 24 metus šalyje įvykusio genocido.

Šiame žurnale nestinga ir nutylėtų temų, kurios taip pat yra būdas pažinti save, atsiverti kito patirčiai. „Save visą atiduodavau scenoje. Ir nemokėjau kitaip“ – teigė parėjusių metų pabaigoje mirusi talentinga aktorė, sukrečiančio likimo asmenybė Tatjana Majorova. Žurnale skelbiama pomirtinė jos išpažintis apie šeimos tragediją karo metais, tremtį, vargingą gyvenimą gimtojoje Ukrainoje ir gastroles Vilniuje, po kurių aktorė liko čia visam gyvenimui.

Kaip šiandien turėtume suprasti europietiškumą, koks krikščionybės ir šių laikų Europos santykis, kokia yra žmogaus orumo ir teisės samprata, kaip suprasti moralinę ekologiją – šiuos klausimus savo tekste „Apie Lietuvą Europoje ir Europą Lietuvoje“ kelia ir atsakymų į juos ieško filosofas, Seimo narys Andrius Navickas.

Rubrikoje „Šeima“ psichologė Jurga Dapkevičienė rašo apie vieną esminių žmogaus poreikių – siekį būti mylimam. Apie tai, kodėl kartais užaugęs vaikas nieko nenori ir kas bendro tarp nuolatinio naršymo internete bei ekstremalaus sporto – pokalbyje „Pakilti nuo sofos reikia pačiam“ svarsto psichologas, dvasininkas Andrejus Lorgusas.

„Pokalbiuose apie kultūrą“ susitikimas su lietuvių tapybos klasike, abstrakcioniste Dalia Kasčiūnaite bei teatro ir kino aktoriumi Rimgaudu Karveliu. Šie abu pokalbiai gausiai iliustruoti archyviniais darbais bei fotografijomis.

Visais amžiais daugiausiai komentuotojų dėmesio sulaukusi Šventojo Rašto knyga yra… Giesmių giesmė. Taip teigė ir teologas dr. Valdas Mackela (1972–2017), Giesmių giesmę apibūdinęs kaip krikščioniškojo gyvenimo viršūnę. Straipsnyje „Gražiausioji Saliamono giesmė“, kuris yra parengtas pagal Valdo Mackelos 2012 m. Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje vestas paskaitas, kviečiame prisiliesti prie Giesmių giesmės turtų. Penkiasdešimt dienų nuo Velykų iki Sekminių yra lyg penkiasdešimt sekmadienių, kai išsipildo stebinantis paskatinimas, kartotas Valandų liturgijoje kiekvieną Gavėnios sekmadienį: „Nebūkite liūdni, nes džiugesys VIEŠPATYJE yra jūsų stiprybė“. Šios ilgos šventinės puotos metu krikščionys jau keturiolika amžių skaito, turbūt, keisčiausią, painiausią ir, anot žinovų, prasčiausiai parašytą iš visų Biblijos knygų – Apreiškimą Jonui. Kodėl esame skatinami taip į ją gilintis? Ko joje ieškoti? – apie tai Jūratės Micevičiūtės tekstas „Džiaugsmingiausio liturginio laikotarpio knyga – Apreiškimas Jonui“.

Rubrikoje „Atmintis“ – istorikų pokalbis „Vilties kaina: skaudžiausia Lietuvos istorija“ apie itin dramatišką, netgi tragišką kai kurių jaunų vyrų likimą, apie trapų egzistencinį pasirinkimą tarp savo ir kito mirties, apie vieną skaudžiausių, jautriausių ir mažai nagrinėtų Lietuvos istorijos laikotarpių – 1941–1945 m.

„O kokia didelė yra Lietuva, kai matuoji ją ne kapitalais, ne karine galia, o bažnytkaimiais! Kokia ji graži!“ – rašo poetas Rimvydas Stankevičius. Savo esė „Buvau į Lietuvą išėjęs“ jis pasakoja apie patirtus išgyvenimus, nuotykius ir išgirstas istorijas jau keletą metų tęsiant savo piligriminę kelionę per Lietuvos bažnyčias.

„Nors aš nežinau, kokia yra gyvenimo prasmė, tačiau prasmės ieškojimas jau suteikia gyvenimui prasmę“ – kitados teigė vienas garsiausių rusų religijos bei politikos filosofų Nikolajus Berdiajevas, kurio išminties perlais baigiamas šis žurnalo numeris.

Pirkti žurnalą

© 2017 VšĮ „Aštuntoji diena“